Kai priimi mamą – priimi ir gyvenimą, arba 5 būdai, kaip gydyti santykį su mama

Santykis su mama – tai ne tik vaikystės prisiminimai ar šeimos albumas. Tai gyva, nematoma gija, kuri driekiasi per mūsų suaugusį gyvenimą: per tai, kaip mylime, kaip kuriame, kaip leidžiame sau būti laimingos. Ir kai šis ryšys sužeistas, nenuostabu, kad gyvenimas ima klibėti.

Gali būti, kad stengiesi viską daryti teisingai, bet vis tiek kažkur viduje jauti: tarsi kažko trūksta. Tarsi negaliu pilnai gyventi.

Ir dažnai – to šaknys yra santykyje su mama. Tad nuo ko pradėti?

2. Leisk jai būti ne tobulai.

Daugelis mūsų nešioja neįvardytą ilgesį: „Kodėl ji manęs nemylėjo taip, kaip man reikėjo?“

Bet kai pamatome ją ne kaip „mamą“, o kaip moterį, žmogų – su savo vaikyste, žaizdomis, vidiniais apribojimais, su savo likimu – atsiranda švelnumas, daugiau atlaidumo ir mažiau reikalavimų.

Gydantis žingsnis:

Leisk sau liūdėti dėl to, ko negavai. Leisk gedului ateiti – ir per jį išsilaisvinti iš vaikystės lūkesčių, kurie niekada nebuvo išpildyti.

Meilė gimsta ten, kur baigiasi lūkestis ir prasideda tiesa.

1. Pripažink: mama turi savo vietą.

Mama – tai pirmoji figūra mūsų pasaulyje. Net jei ji neaugino, buvo šalta, smurtavo ar pati buvo emociškai nepasiekiama – ji išlieka mūsų mama.

Gydantis žingsnis:

Pasakyk mintyse ar garsiai (geriau garsiai): „Tu esi mano mama. Aš tavo vaikas. Tavo vieta manyje – saugi. Dabar duodu Tau vietą savo širdyje.“ Nebėk nuo jausmų, kurie kils, leisk sau jausti tai, kas vyks. Gal bus pasipriešinimas, gal ašaros susikaups ar atrodys, kad čia nesąmonė, o gal net neis jų ištarti pirmą kartą. Viskas tvarkoje, leisk tam būti ir vėl pakartok šiuos žodžius.

Ši vidinė nuostata nereiškia, kad pateisini viską, ką ji darė. Tai reiškia, kad nebeatstumi jos kaip savo šaknų. Nes kai atstumi mamą – giliai viduje atstumi ir save.

3. Atpažink, ką iš jos paveldėjai.

Mamos baimės, įsitikinimai, emociniai mechanizmai dažnai tampa mūsų autopilotu. Pavyzdžiui: 

• Jei mama slėpė emocijas – tu gali bijoti rodyti jausmus.

• Jei ji buvo auka – gali nuolat jausti kaltę.

• Jei ji buvo visada užimta – gali jausti, kad tavo poreikių „per daug“.

Gydantis žingsnis:

Užrašyk:  „Ką aš perėmiau iš mamos, bet nebenoriu to tęsti?“

Tada – sąmoningai paleisk. Galbūt per ritualą, vizualizaciją, terapiją ar paprastą vidinį: „Mama, tai tavo. Aš grąžinu tai tau su pagarba ir gerbiu tavo likimą, mama.“

4. Leisk sau priimti – net jei pradžioje sunku.

Daugelis moterų moka duoti. Rūpintis. Stengtis. Bet kai kas nori duoti joms – pasidaro nepatogu, net baisu. Tai dažnai yra senos žinutės iš vaikystės: 

• Niekas neduoda už dyką.

• Jei priimsiu, būsiu skolinga.

• Negalima būti silpnai.

Gydantis žingsnis:

Pradėk nuo mažų dalykų: komplimento, pagalbos, apkabinimo. Sustok, įkvėpk ir pasakyk sau:  „Aš priimu. Ačiū.“

Priimti – tai irgi meilės veiksmas.

5. Užimk savo vietą kaip vaikas

Kai vaikystėje teko „rūpintis“ mama emociškai ar būti „stipresne“ už ją – pasąmoningai tapai jos „motina“. Tada ir suaugus – rūpiniesi visais aplink, o pati lieki emociškai alkana.

Gydantis žingsnis:

Vizualizacijoje ar jausmuose atsistok prieš savo mamą ir pasakyk: „Mama, aš esu tavo vaikas. Tu esi didelė. Aš – maža. Tu duodi, aš imu. Tu - mama, aš - dukra. Aš priimu tai, ką tu gali duoti – tiek, kiek gali.“

Kai užimi savo vietą – gyvenimas pradeda tekėti naujai. Tada nebereikia visko kontroliuoti. Gali pagaliau pailsėti savo moteriškume.

Su pagarba tavo kelionei,

Justė

Skaitai ir galvoji, kaip tai praktiškai padaryti, kyla pasipriešinimas, tuomet kviečiu į šią kelionę eiti drauge. Registruokis nemokamai bandomajai sesijai.